Tarp troškimo ir neigimo

Yra vyrų, nuo kurių geriausia laikytis atokiau. Dimitris Hardis – vienas jų. Jis turtingas, įtakingas, pratęs kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo smulkmeną. O svarbiausia – jis tikrai ne tas žmogus, kuriam turėčiau leisti priartėti prie savo širdies. Aš esu Olivė. Turiu savų planų, savų ribų ir pakankamai priežasčių nepasitikėti gražiais pažadais. Todėl trauka, kuri įsiplieskia vos mums atsidūrus vienoje patalpoje, yra paskutinis dalykas, kurio man reikia. Dimitris moka priversti mane pykti. Dar geriau jam sekasi priversti mane pamiršti, kodėl apskritai turėčiau jam priešintis. Jis visada nori paskutinio žodžio. Aš nesiruošiu nusileisti. Jis įpratęs gauti tai, ko trokšta. O aš nenoriu tapti dar vienu jo laimėtu mūšiu. Vis dėlto tarp mūsų brėžiama riba vis plonėja. Kuo atkakliau neigiame tai, kas vyksta, tuo sunkiau išlikti abejingiems. Net nekalti pokalbiai virsta iššūkiais, o kiekvienas prisilietimas grasina sugriauti visas taisykles. Galbūt galėtume pasiduoti troškimui ir apsimesti, kad nieko daugiau nėra. Tik ką daryti, kai aistra ima panašėti į jausmą, kurio nė vienas nenorėjome pripažinti? Nes kartais pavojingiausia ne įsimylėti. Pavojingiausia – iki paskutinės akimirkos neigti, kad tai jau nutiko.