Trumpametražiai

Skaitydamas trečiąją Indrės Valantinaitės knygą, suprantu, kad tokie eilėraščiai galėjo būti parašyti ir praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Juose pakanka ne tik art deco ir art nouveau estetikos,
bet ir to, ką minimu laikotarpiu kūrė vokiečių ekspresionistai. Tai savotiškai puošni lyrika, maloniai kontrastuojanti su kai kurių poetės bendraamžių pamėgtais pasakojamaisiais eilėraščiais,
prismaigstytais rupios leksikos. Poetė sugeba savo tekstuose neprarasti saiko ir išlaikyti puikų skonį, o tai šiai gurmaniškai knygai suteikia ypatingos vertės.