Mano gyvenimo istorija (iliustruota Auguste Leroux)

Šio vertimo pagrindas – prancūziškas „Mémoires de J. Casanova de Seingalt écrits par lui-même“ tekstas, išleistas Paryžiuje „Garnier Frères“ leidyklos 1880 m. aštuoniais tomais. Mūsų šaltinis buvo jo elektroninė laida (Books on Demand, 2017).

Tai ne paties Casanovos rankraštis, o jo perdirbinys. Casanova prancūziškai rašytus memuarus „Histoire de ma vie“ („Mano gyvenimo istorija“) baigė Dukso pilyje Bohemijoje ir mirė 1798 m., jų neišleidęs. 1821 m. rankraštį nupirko Leipcigo leidėjas F. A. Brockhausas. Spaudai jį parengė Drezdeno prancūzų kalbos mokytojas Jeanas Laforgue’as, ir 1826–1838 m. memuarai pasirodė dvylika tomų. Laforgue’as gerokai pataisė Casanovos kalbą: išlygino jo italizmus ir nerangius sakinius, sutrumpino ar sušvelnino atviriausias erotines scenas, prislopino antiklerikalines ir politines vietas, kai ką pridėjo nuo savęs. Šis „suprancūzintas“ tekstas daugiau kaip šimtmetį buvo vienintelis prieinamas. Iš jo spausdinti ir vėlesni prancūziški leidimai, tarp jų ir 1880 m. „Garnier Frères“ laida. Tikrasis Casanovos rankraštis visas išspausdintas tik 1960–1962 m.

Todėl skaitytojas šioje knygoje ras Casanovos istoriją taip, kaip ją pažino XIX ir XX a. pirmosios pusės skaitytojai: sklandesnę, šiek tiek santūresnę ir „literatūriškesnę“ nei originalas. Kai kurių skyrių (pavyzdžiui, šeštojo rankraščio tomo X–XIII skyrių) Casanovos ranka parašytas tekstas neišliko, todėl Laforgue’o versija yra vienintelis jų prancūziškas šaltinis.

Knygą puošia 200 spalvotų prancūzų dailininko ir iliustratoriaus Auguste’o Leroux iliustracijų. Jas užsakė jauni Paryžiaus leidėjai Henri Javalis ir Pierre’as Marie Bourdeaux.

XX a. trečiajame dešimtmetyje susidomėjimas Casanova vėl atgijo. 1922 m. Casanovos draugija išleido išsamų angliško vertimo daugiatomį leidimą, o 1925 m. Carlo Henschelio leidykla – visus memuarus vokiškai. Javalis ir Bourdeaux nusprendė neatsilikti ir išleisti gražiausią kada nors pasirodžiusį Casanovą. Leroux jiems jau buvo iliustravęs tris knygas, tarp jų 1928 m. Goethe’s „Jaunojo Verterio kančias“ ir Choderlos de Laclos „Pavojingus ryšius“. 1929 m. pradžioje leidėjai jam pasiūlė dešimties tomų Casanovos leidimą su ne mažiau kaip dviem šimtais spalvotų iliustracijų.

Darbas buvo milžiniškas. Turėdamas ir kitų užsakymų, ir dėstymo įsipareigojimų, Leroux iliustracijas kūrė beveik dvejus metus. Paskui reikėjo pagaminti ir išbandyti spaudos plokštes, surinkti ir sukorektūruoti du tūkstančius puslapių teksto. Pirmieji tomai pasirodė 1931 m. pabaigoje, o visas leidimas užbaigtas 1932 m. vasarą. Jis išleistas dešimčia tomų, numeruotu 2 350 egzempliorių tiražu. Tais metais prancūziškai buvo prieinamas tik Laforgue’o tekstas.

Po Casanovos Leroux beveik nebeiliustravo knygų. Javalio ir Bourdeaux leidykla, šio leidimo išsekinta, dar išleido tik pigių klasikos laidų (Baudelaire’o, Poe) ir 1933 m. pabaigoje bankrutavo.

Leroux memuarus akivaizdžiai skaitė atidžiai: jo iliustracijos tiksliai ir išmoningai atitinka tekstą. Kiekvienas iš dviejų šimtų vaizdų kruopščiai apgalvotas ir atliktas, o subtilų dailininko koloritą spaustuvininkai atkūrė taip meistriškai, kaip tais laikais retai pavykdavo. Leroux neaplenkia Casanovos nuotykių, taip pat ir daugybės miegamųjų bei nuogumo scenų, tačiau visada lieka skoningas – kaip sakytų prancūzai, „galantiškas“, o ne „laisvas“.

Šiame leidime kiekviena iliustracija įdėta po ta pastraipa, kurią ji iliustruoja.