Elif Shafak — Išeinančių medžių sala

pagal |

Elif Shafak — Išeinančių medžių sala

Gali teigti, kad kiekvienai nuotaikai ir kiekvienai akimirkai išgyventi yra skirtas medis… Dabar ir visuomet, jei sieki meilės ar ją praradai, ateik prie figmedžio.

 

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971 m.) – viena žymiausių vidurinės kartos turkų rašytojų, rašanti turkiškai ir angliškai, dėstanti politologiją ir sociologiją Turkijoje bei JAV. Kontroversiška jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje: rašytoja yra išleidusi 19 knygų, jos kūryba verčiama į 55 kalbas. Tapatybės paieškos, kultūros ir tradicijų reikšmė šiandienos pasaulyje, jų įtaka žmonių tarpusavio santykiams yra vienos pagrindinių rašytoją dominančių temų. Lietuvoje jau išleisti didelį skaitytojų susidomėjimą pelnę E. Shafak romanai „Trys Ievos dukterys“, „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“.

 

1974 metai, netrukus įsiplieksiančio graikų ir turkų karinio konflikto Kipre išvakarės. Nesantaikos draskomoje Nikosijoje gyvena įsimylėję Kostas ir Defnė, priversti slapstytis nuo priešiškų akių – graikui ir turkei, krikščioniui ir musulmonei nevalia bičiuliautis, juo labiau mylėti. Saugiu prieglobsčiu jaunuoliams tampa „Laimingojo figmedžio“ smuklė, vienintelė vietelė, kurioje po svyrančiomis medžio šakomis ir prieskonių girliandomis Kostas ir Defnė gali pamiršti už durų tvyrančius įtampą ir nerimą. Smuklės viduje, stiebdamasis virš prakiurusio stogo, auga figmedis, slaptų įsimylėjėlių susitikimų ir tylių išsiskyrimų liudininkas, karo, suskaldžiusio Nikosiją į šipulius, stebėtojas. Šis figmedis tampa ir naujo gyvenimo, Kosto ir Defnės kuriamo daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų nuo Kipro nutolusioje saloje, dalimi.

 

Londone auganti šešiolikmetė Kosto ir Defnės dukra Ada priversta tenkintis menkomis tėvų prisiminimų apie gyvenimą Nikosijoje nuotrupomis. Ji nė karto taip ir neišvydo gimtosios tėvų salos. Ieškodama atsakymų, Ada imasi narplioti dešimtmečius slepiamas šeimos paslaptis, nuoskaudų, išsiskyrimų ir netekčių kupinas istorijas.

 

„Išeinančių medžių sala“ – tai pasakojimas apie tapatybę ir jos naštą, sielvartą, gebantį įsirėžti ir į ateities kartų sąmonę.

 

Įstabus svarbiausių gyvenimo klausimų apie tapatybę, istoriją ir prasmę apmąstymas. – Time

 

Ambicinga, verčianti susimąstyti, ši knyga nepaliks abejingų. – Kirkus Reviews