Ešafotas

Naujame romane nagrinėjamos svarbios filosofinės ir dorovinės dabartinės visuomenės problemos. Jame su skausmu kalbama apie dalį mūsų jaunimo, įklimpusio į narkomanijos liūną, ieškoma kelių dvasiniam visuomenės tobulėjimu. Knygoje derinamas realistinis ir fantastinis pasakojimo būdas, teigiama, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už mūsų planetos likimą.

Čingizo Aitmatovo romanas, jeigu jį įsivaizduotume kaip medį, būtų galingas šakotas ąžuolas, kurio atskiros šakos kur kas storesnės ir aukštesnės nei kiti apie jį augantys ištisi literatūriniai „medžiai“. Kiek ąžuolo šakų, kiek jos susipynusios – tiek ir visokiausių problemų išryškinta ir visos jos gerai išbaigtos, meniškai apipavidalintos. Romanu „ąžuolas“ padėtas – netgi drįstu tvirtinti, viso sovietinio gyvenimo, kuris tęsėsi dešimtmečiais – galutinis taškas, iškasta giliausia praraja, už kurios toliau jau nėra kur beeiti. Jau amen. Šiam „išvystyto socializmo“ pasauliui nušviesti, jo gyventojų apibūdinimui, atsitokėjimui, kad jie galėtų pamatyti kur yra atsidūrę ir kur bolševikai nuvedė visą visuomenę – šiam kilniam tikslui paskirtas šis Čingizo Aitmatovo kūrinys, nors rašytojas tokio tikslo niekur knygoje nemini ir nedeklaruoja. Visuose romano puslapiuose, jo tekstuose, tarsi koks sovietijos atgimimo simbolis, aprašoma žmogaus kova su blogiu. Sunki kova – nuo pat mąstymo pradmenų iki fizinės jos išraiškos. Greitai, tarsi nuožmi užburta piktžolė, šalia žmogaus ir pačiame žmoguje visada kerojo ir keroja blogis. Keičiasi tik jo formos. Tas procesas amžinas, kaip ir pats žmogus. Čingizas Aitmatovas didžiąją romano dalį ir paskiria šios kovos šiandieniniame pasaulyje epizodams.