Ezopo pasakėčios

Ezopo pasakėčios skirtos mums visiems. Kadaise tai buvo sumanaus ir išmintingo vergo, gyvenusio 600 metų prieš Kristų, pasakojimai, šimtmečius sklidę iš lūpų į lūpas. Galiausiai jas nusprendė užrašyti senovės graikai, o vėliau – romėnai. Taip Ezopo pasakėčių išmintis pamažu keliavo po visą pasaulį. Jos buvo sekamos aplink klajoklių laužus ir šalia kilmingųjų židinių, patyliukais šnabždamos vienuolynuose ir bažnyčiose, aptariamos mokyklų klasėse ir vaidinamos spektakliuose. Šiose pasakėčiose – 2000 metų senumo išmintis. Tai iš jų mes žinome, kad nors pelė ir neprilygs liūtui jėga, tačiau jos nesulaikys jokios virvės ir pančiai. Iš jų išmokome, kad negailestingą šiaurio vėjo šaltį visuomet įveiks švelnūs saulės spinduliai, o siekdami patikti visiems, galiausiai neįtiksime niekam. Kaip kad akmens amžiaus olų piešiniai priklauso ne kadaise gyvenusiems jų autoriams, o visai žmonių civilizacijai, taip ir Ezopo pasakėčios – mūsų visų. Šios iš kartos į kartą perduodamos pamokančios istorijos – apie tai, ką reiškia būti žmogumi.