Į naują Andriaus Jakučiūno knygą „Utopijos” yra sugulę utopijomis vadinami tekstai, kurių nemaža dalis skambėjo Lietuvos radijo eteryje (laidoje „Kultūros savaitė”), publikuota leidiniuose „Nemunas”, „Šiaurės Atėnai”; maždaug trečdalį knygos sudaro naujos, niekur neskelbtos ir nepublikuotos utopijos.
Tai tekstai, kuriuose politinė ir kultūrinė dabartis susipina su nežabota, beprotiška fantazija: autorius, naudodamasis beveik visais įmanomais išmonės elementais, drąsiai parodijuodamas braižo neįtikėtinus valstybės raidos scenarijus ir atskleidžia mūsų mentaliteto pokyčius, kuriuos akylai stebi kiekvienos utopijos pabaigoje (ne)atvykstantys ufonautai. Tačiau, nors ir labai įžūliai lengvabūdiška, ši knyga, pasisėmusi kai ką iš satyros ir tam tikra prasme didaktikos tradicijos, išlieka neįtikėtinai nuosekli ir principinga, susitelkusi ties esminiais žmogaus ir valstybės egzistencijos klausimais – ji (kaip ir utopijos terminą pagimdžiusi T. Moro „Utopija”) ne mažiau įžūliai ir rimtai stengiasi patirti ir suprasti, kas mes esame ir kur einame.
