Aprašymas

Kai pagalvoju apie mažą, vos judančią, iš niekur į niekur rasota žole šliaužiančią sraigę, o paskui kai pagalvoju apie tą pačią sraigę, karingai užsimojusią beisbolo lazda, apima keista, dviprasmiška nuotaika. Beveik visą gyvenimą taip ir jaučiausi – keistai ir dviprasmiškai, lyg būčiau sraigė, kuri juda nežinia iš kur ir neaišku kur, maža, bejėgiška, trapi, bet vis tiek nenori pasiduoti, aršiai mosuoja sunkia beisbolo lazda, nors pati gali būti tos lazdos sutraiškyta.

Plonas sielos kiaukutas, daug sykių daužtas, daug sykių klijuotas, bet vis tiek norisi tikėti, kad kiekvienas randas, kiekvienas rumbas daro mus labiau žmonėmis, ne atvirkščiai.

Sigitas Parulskis