Vargo kalnas

Romano “Dievo namai” tęsinys
„Sveiki atvykę į Vargo kalno psichiatrijos ligoninę, pamišėlių, savižudžių, tironų ir piktavalių namus. Čia tūno kompulsyvūs melagiai, negailestingi svetimautojai, seksualiniai iškrypėliai ir netgi vienas kitas oficialus beprotis. Ir tai dar tik daktarai...” — San Diego Union-Tribune
Jei pamenate, S. Shemo „Dievo namų” pabaigoje jaunasis daktaras Rojus Bašas objektyviai nustatė, kad pagal visus kriterijus jam tinkamiausia sritis — psichiatrija: „JOKIŲ LIMPIŲ! Kūnų nelieti niekuomet, išskyrus tuos atvejus, kai taikai sekso surogato terapiją. Vujarizmas, iškrypėliškumas, erotizmas, autoerotizmas, polierotizmas. Nepavargsta kojos. Ilga pietų pertrauka. Išgydai — bent jau taip sako.” Deja, įkopus į „Vargo kalną”, paaiškėja, kad ir čia dirbti visai nesaldu.
„Vargo kalnas” — daugybę diskusijų sukėlusių „Dievo namų” tęsinys, kuriame ir vėl iš vidaus vaizduojamas ligoninės — šįkart psichiatrijos — gyvenimas su visais įmanomais trūkumais, skaudžiai parodomi darbuotojų ir pacientų santykiai. Jaunajam gydytojui jo karjera ir vėl kelia egzistencinius iššūkius, klausimus ir dilemas, idealizmas ir vėl susiduria su cinizmu ir kančia, tačiau galiausiai meilė ir gyvybės stebuklas viską nugali.

Tai antroji autoriaus knyga apie medicinos specialistų nekasdienišką kasdienybę. Pirmoji „Dievų namai“ tokia pat giliai kabinanti kaip ir ši. Prieš pradedant studijuoti psichiatriją, būtų nusikaltimas neperskaityti šios knygos. Joje groteskiškai vaizduojami pirmieji rezidentūros metai.

Jauni, kupini vilčių pradedantys medikai susiduria su medicinos teorijos pinklėmis ir draudimo, mokesčių labirintuose. Jų pastangos išmokti suprasti žmones ir jiems padėti bergždžios, kolei jie patys nesupranta, kad jų pacientai yra labiau panašūs į juos nei skirtingi. Jie juk žmonės. „Būkite žmogiškas“ – knygoje skamba Maliko, buvusio alkoholiko, besimokinančio rezidentūroje ir vadovavusio laikinai pirmamečiams rezidentams, žodžiai.

Storoje knygoje gausu savianalizės, psichoanalizės. Daugybė vaizdinių, veiksmų, taiklūs apibūdinimai. Monologai ir dialogai giliai smenga tiek į mintis, tiek į širdį. Skaitai ir matai, kad viskas yra tiesiog taip tikra. Psichologijoje įžvelgiu dualizmą ir reliatyvumą. Praktikoje visuomet stengiuosi užmegzti ryšį ir matyti žmogų čia ir dabar. Matyti žmogų tokį, koks jis iš tiesų šią akimirką, atsiribojant nuo visų mokslo teorijų, Nobelio premijų laureatų pasiekimų. Žmogus – unikalus. Tai man parodė humanistinė psichologija... Ši knyga artima mano gyvenimo ir veiklos filosofijai.

Čia nusiviliama: Ribinių, Krotkio, Torno ir kitų teorijomis; vaistais, kurie dar labiau sužaloja nei pagydo; Froido psichoanalize, kur visada atomazgoje (t.y. paskutiniosiomis seanso sekundėmis) žmogus paverčiamas „šiukšle“, t.y. tik seksualinių objektų iškamša; psichoanalitikų pagalba „už uždarų durų“ yra tabu pašaliniams, maskuojanti dažną smurtą ir prievartą prieš moteris, medikams pasiteisinant tuo, kad jos tiesiog pamišėlės ir kita.