Profesoriaus Tomazo Pereco dienos slenka tarp senatvinės silpnaprotystės, visokiausių ligų kamuojamų „kolegų“ senelių ir savanorių pagalbininkų, tenorinčių apvalyti savo sąžinę, veidmainystės. Nugyventų gyvenimų istorijos persipina su praeities atsiminimais, palikusiais neišdildomą pėdsaką surūgėlio ir atskalūno Pereco gyvenime: kadaise puikus mokslininkas, dabar, ištiktas insulto, priverstas leisti dienas invalido vežimėlyje. Šviesus, liūdnas, tačiau kandaus sarkazmo „pipirais“ pabarstytas romanas pasakoja apie jausmus, kurie nepavaldūs amžiui. Apie ironiją ir humoro jausmą, kurie žmoguje miršta paskutiniai.
