Giedrė Bružienė — Ilja. Paliesti dievą

pagal |

Giedrė Bružienė — Ilja. Paliesti dievą

Ką žemėje veikia tobuli žmonės? Saldžiai kvepia, kalba užkalbėjimus, spaudžia ramunėlių aliejų, kuria grožio formules ir trypia kitokius? Grožis, sveikata, turtas ir nuobodulys – tikrų tikriausi suvedžiotojai. Ką veiktumei tu, dievu patapęs? 

Kaip buteliuke uždaromas saldus rožių aromatas? Per kiek laiko savo kvapniąją esmę atiduoda ramunėlės? Kai žiedas virsta eteriniu aliejumi, kas iš jo lieka? Tik kiautas – miręs, beprasmis. Keistai negailestingi ir abejingi yra dirbantys šį darbą. Bet kartu ir savaip nežemiški… 

Jau pirmoji diena gūdžiame kaime pas močiutę farmacijos studentei Aurelijai tampa lemtinga – raiste į kelį įkerta angis. Ši nelaimė atsitiktinai suveda ją su Ilja, išvaizdžiu ir mįslingu jaunuoliu. Dar daugiau mįslių užmena jo aplinka ir veikla – eterinių aliejų gamyba. Nesuprantamas, kerintis ir nepasiekiamas – jis tampa merginos dievu nuo pirmosios akimirkos. Įsimylėti tobulą žmogų pavojinga, tačiau neįsimylėti – neįmanoma. Tik ar dievams reikia mirtingųjų? Juk saulėgrąžos į žemę, kur auga ramunės, net nežiūri… 

O gal atvirkščiai – be mirtingųjų jie nė nebūtų dievais?