Aprašymas

Aš išgyvenau. Jis mirė. O dabar kažkas nori, kad už tai sumokėčiau...

Kai pamatau, kad lėktuve sėdžiu tryliktoje eilėje, beveik nekreipiu dėmesio. Nesu prietaringa. Bet tada nepažįstamasis tirpstančiomis rudomis akimis ir be vestuvinio žiedo pasiūlo man vietą prie lango. Mums pradėjus kalbėtis, pajuntu, kaip mane traukia prie jo. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vos po pusvalandžio gniaušiu jo ranką, aplink klykiant keleiviams, kai mūsų lėktuvas siaubingai sminga per nakties dangų...

Praėjus keliems mėnesiams po katastrofos, bandau pradėti gyvenimą iš naujo kaip vienintelė katastrofos išgyvenusi keleivė. Mano visiškai naujas butas turėtų būti saugus prieglobstis, bet aš vis dar krūpčioju nuo kiekvieno garso ir bijau atsiverti naujiesiems kaimynams. Mano terapeutė sako, kad tai normalu, tačiau negaliu atsikratyti jausmo, kad šiuose naujuose namuose nesu viena.

Tada prasideda rašteliai.

Rašteliai, kuriuose parašyta: turėjai mirti tu. Tu neturėjai išgyventi.

Mintimis grįžtu prie nepažįstamojo lėktuve, kuris atrodė tiesiog malonus, paprastas vyras. Prisimenu paskutinius jo žodžius, pradingusius po gendančių variklių gausmu.

„Turiu tau kai ką pasakyti. Saugokis⁠“

Jei ne jis, dabar nebūčiau gyva. Bet ar būtent dėl jo dabar man gresia mirtinas pavojus?

Visiškai įtraukiantis ir nepaleidžiantis trileris, priversiantis versti puslapį po puslapio iki gilios nakties. „Tyliojo paciento“ ir Jeneva Rose gerbėjai bus visiškai prikaustyti prie „Moters tryliktoje vietoje“.