…auginti vaiką – tai ne tas pats kaip vairuoti šį automobilį, kuriame yra balsas, man patariantis, yra, nepaisant sniego, kitų automobilių vėžės, kuriomis galiu sekti, signalai, man rodantys, kada sustoti, kada vėl važiuoti, įspėjimai apie galimus pavojus. O augindamas vaiką turi tik šūsnį prieštaringų ir trikdančių sumanymų, nors jautiesi žinąs, kokią kryptį pasirinkti, netrukus paaiškėja, kad pasiklydai ir kad riboženkliai, kuriais labiausiai pasitikėjai, paprasčiausiai išnyko; Aplink tylu, viskas padengta storu sniego sluoksniu. Prastos eismo sąlygos sustabdė automobilius, o lėktuvų skrydžiai atšaukti. Nors oras atšiaurus, Tomui tenka leistis į kelią, Kalėdoms jis turi parsivežti studentiškame būste įstrigusį ir negaluojantį sūnų Luką; Šioje vienišoje kelionėje iš Belfasto į Sanderlandą Tomas mąsto apie savo gyvenimą: apie namuose paliktą mylimą žmoną, siekiančią sukurti tobulas Kalėdas ir šventiniu džiaugsmu užgydyti šeimos žaizdas; apie sūnų, kurį būtinai parsiveš ir su kuriuo labai norėtų užmegzti tvirtą ryšį; apie nesuskaičiuojamą daugybę mažų nusivylimų savo, kaip fotografo, karjeroje; ir apie kitą sūnų Danielį, kurio jam taip trūksta; Šiame įtaigiai ir jautriai parašytame romane pasakojama apie tėvišką meilę ir širdgėlą, leidžiančias ne tik įveikti pavojingą žiemos kelią, bet ir psichologinę kelionę savęs pažinimo link, patirti katarsį; „Ši aiškiai parašyta ir apgaulingai paprasta puikiai vertinamo Šiaurės Airijos romanisto Davido Parko knyga yra istorija apie nelengvą kelionę į save ir grįžimą atgal į pasaulį, kuriame blyksteli dosnumo ir atpirkimo prošvaistė.“ Sunday Times
