Prisukamas apelsinas

Antonio Berdžeso, vieno talentingiausių anglų rašytojų, romanas “Prisukamas apelsinas” – tai XX amžiaus literatūros legenda.
Kai 1971 m. Stanley Kubrikas pastatė pagal šią knygą filmą, jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuotą herojų madą, prabilo keista, negirdėta – nadsaty – kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.
“Prisukamas apelsinas” ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga, nepageidaujama knyga, o filmas – draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.
“Prisukamas apelsinas” – tai grakštus, ironiškas, paradoksalaus – nusikaltėliško – aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, “ultrasmurtą”, laisvos valios vertę ir viską traiškančius “dorove ir gėriu” grindžiamos visuomenės krumpliaraščius.
“Ir iš tiesų, o broliai, – klausia knygos herojus, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?”

… ir Aleksas, ta malenky asmenybė, postmodernusis Don Kichotas pralaimi tą kovą. Lemiamą akimirką paliktas draugų, jis atsiduria kalėjime. “Taip jam ir reikia!”, – galit pagalvot. Jis – šio pasaulio piktžolė. Žiaurus, negailestingas maniakas, dievinantis ypatingus pieno kokteilius ir Liudviką van Bethoveną. Bet čia – vienas šios knygos cinkelių. Smurtas, nors jo čia tiek daug, ir jis toks beprasmis – nekelia pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Aleksas – kovotojas. Šiuolaikinis herojus. Jo pasirinktas kelias – netradicinis, ir visuomenė jį už tai baudžia. Jo kelias – destrukcija. Šio pasaulio geriečiai paverčia jį ‘savu’, ‘normaliu’.
Ir čia pat – atsiranda kita problema. Resocializacija. Grįžęs į pasaulį vaikinas neturi kur dėtis. Šeimoje jis niekam nereikalingas, draugai – bendražygiai neatpažįstamai pasikeitę. Jis grąžintas į pasaulį, kuriame jam nėra vietos.
Baisus, griazny ir voniučy pasaulis, kai pagalvoji, tiesa, brolyčiai? Bet jūsų mažasis drug linki jums geros kloties. O visiems kitiems iš šios istorijos giliamintiškai subirbsime lūpomis – prrrrrrr. Ir tegu jie bučiuoja man subinę. Tik jūs, broliai mano, prisiminkit kartais savąjį mažėlį Aleksiuką, kurs buvo. Amen. Ir visą šitą mėšlą.

Siaubo farsas? Socialinės pranašystės? Žmogaus pasirinkimo tarp gėrio ir blogio studija? Visa tai ir yra „Prisukame apelsine“, kuriame atsiskleidžia didelis Antonio Berdžeso talentas.