Šis pasakojimas — apie vienos pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, veikusią už Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos, Livonijoje. Didelės ambicijos dažniausiai nėra pavojingos, bet jei susiklosto palankios aplinkybės joms augti, galima lengvai pasiekti tą ribą, kai jos pradeda naikinti viską aplinkui. Netgi patį ambicijų turėtoją. Ir veda jį, o ypač tuos, kurie su juo, tiesiai į mirtį. Unikaliu stiliumi pasižyminčios U. Radzevičiūtės knygos „180“, „Žuvys ir drakonai“, „Strekaza“, „Baden Badeno nebus“, „Frankburgas“ net keturis kartus buvo patekusios į kūrybingiausių metų knygų sąrašus, du kartus — į geriausių metų knygų sąrašus, o 2015 m. romanas „Žuvys ir drakonai“ įvertintas prestižine Europos Sąjungos literatūros premija ir Lietuvių PEN centro išrinkta kaip viena geriausių dešimtmečio knygų.
Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija — lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
